Four primary and presowing soil tillage systems in combination with different rates of mineral NPK fertilisers were investigated in three landscape positions at the Kaltinėnai Research Station of the Lithuanian Institute of Agriculture during 1995-1999. The rates of mineral NPK fertilisers were calculated according to the nutrient status in the soil and the planned yield level of a crop. The main conclusions of growing cereals for four successive years in the soil sensitive to erosion were drawn up. By increasing the yield of grain and straw production of the cereals, the offtake of potassium also increased, but K₂O concentration in the crop production did not alter regularly. These changes, as we suppose, were affected by the ratio among NPK nutrients available. This, in turn, was influenced by different tillage systems. Landscape position, climatic conditions and biological features of the crop had an effect on K₂O utilisation. Reduced soil tillage systems, which do not include a deep mechanical soil mixing, had a greater influence on the crop ability for better potassium (K₂O) utilisation from the fertilisers. K₂O balance for the whole crop rotation was negative in all landscape positions and by using all tillage and fertilisation systems as well. In soils sensitive to erosion occurrence the reduced soil tillage systems may be used for four successive years by growing cereal crops. The effect of mineral fertilisers was similar to that of the traditional one.

1995-1999 m. LŽI Kaltinėnų bandymų stotyje, trijose skirtingose kalvos dalyse tirtos 4 pagrindinio-priešsėjinio žemės dirbimo sistemos ir tręšimas skirtingomis mineralinių NPK trąšų normomis, apskaičiuotomis pagal maisto medžiagų kiekį dirvožemyje ir planuojamą derlių. Vandens ir mechaninei erozijai jautriose dirvose 4 metus iš eilės auginant varpinius javus nustatyta, kad didėjant javų grūdų bei šiaudų derliui, didėjo ir kalio kiekis visoje produkcijoje, tačiau K₂O koncentracija visuose javuose kito labai nevienodai. Tokius jos pokyčius, matyt, nulėmė skirtingas augalams prieinamų maisto medžiagų (NPK) santykis, kurį lėmė nevienodas žemės dirbimas. Kalio (K₂O) pasisavinimą iš dirvožemio lėmė reljefas, meteorologinės sąlygos, auginamo augalo biologinės savybės ir skirtingi žemės dirbimo būdai. Trąšų kalį (K₂O) augalai geriausiai pasisavino taikant netradicines žemės dirbimo sistemas (II, III ir IV), t.y. tas sistemas, kuriose dirvožemis nebuvo giliai maišomas. Sėjomainos rotacijos kalio (K₂O) balansas buvo neigiamas visose kalvos dalyse ir taikant visas žemės dirbimo sistemas bei tręšimą mineralinių trąšų vidutinėmis arba padidintomis normomis. Vandens ir mechaninei erozijai jautriose kalvotose dirvose 4 metus iš eilės auginant varpinius javus, galima taikyti dirvosaugines žemės dirbimo sistemas (II arba IV) – mineralinių trąšų veikimas jose prilygsta trąšų veikimui tradicinėje žemės dirbimo sistemoje.

Complex research including soil tillage investigation on weediness was carried out at the Kaltinėnai Research Station of the Lithuanian Institute of Agriculture during 1995-1999. Data revealed that perennial weeds on the top and slope of a hill were controlled better when the herbicide Roundup had been used in autumn for the application in the stubble at a rate of 4.0 l/ha. After 2-3 weeks followed soil chiseling with a chisel cultivator KCh-5.1 to 20-22 cm depth and in spring presowing soil tillage comprised soil cultivation with a cultivator KPS 4-03 having S shape spring tines to 6-8 cm depth in tandem with a harrow BZSS-1.0 attached. At the foot of the slope, the best effect of reduced tillage systems on perennial weed control was got in the second year of their use. The worst effect on perennial weed control was got when the herbicide Roundup had been used in autumn for the application in the stubble at a rate of 4.0 l/ha and was followed by presowing soil harrowing with the rotary knife harrow. The application of mineral NPK fertilisers impeded weed control. The application of the herbicide Roundup in combination with soil chiseling and presowing soil tillage with the cultivator KPS 4-03 having S shape spring tines to the depth of 6-8 cm in tandem with the harrow BZSS-1.0 attached was the most suitable soil tillage system concerning crop yielding capability on sloping agricultural land.

1995-1999 metais Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stotyje atlikti kompleksiniai tyrimai, kurių vienas iš uždavinių – nustatyti žemės dirbimo-tręšimo sistemų įtaką daugiamečių piktžolių skaičiaus kitimui. Erozijai jautriose dirvose (kalvos viršūnė ir šlaitas) daugiametės piktžolės, tarp jų ir varpučiai, per visą sėjomainos rotaciją geriausiai ir nuosekliausiai buvo naikinamos rudenį javų ražienas nupurškus raundapu (4,0 l/ha), po 2-3 savaičių purenant sunkiuoju kultivatoriumi KČ-5,1 20-22 cm gyliu, o pavasarį prieš sėją kultivuojant kultivatoriumi KPS-4-03 su „S” raidės formos noragėliais 6-8 cm gyliu ir akėjant vidutinio sunkumo akėčiomis BZSS-1,0. Užneštoje ir drėgnesnėje pašlaitėje supaprastintų žemės dirbimo sistemų maksimalus veikimas, naikinant daugiametes piktžoles, pasireiškė nuo antrų jų taikymo metų. Tręšimas mineralinėmis NPK trąšomis apsunkino daugiamečių piktžolių kontrolę. Rudeninis purškimas raundapu ir purenimas sunkiuoju kultivatoriumi (čizeliu) bei priešsėjinis kultivavimas kultivatoriumi KPS-4-03 su „S” raidės formos noragėliais 6-8 cm gyliu ir akėjimas vidutinio sunkumo akėčiomis BZSS-1,0 prilygo rudeniniam giliam arimui plūgu su kultūrinėmis verstuvėmis bei priešsėjiniam kultivavimui kultivatoriumi KPS-4-03 su „S” raidės formos noragėliais 6-8 cm gyliu kartu akėjant vidutinio sunkumo akėčiomis BZSS-1,0. Šios žemės dirbimo sistemos buvo tinkamiausios, garantuojančios pastovų ir gausų javų derlių kalvoto reljefo dirvose.

Lauko bandymai buvo vykdomi 1997-1999 metais Lietuvos žemės ūkio universiteto Bandymų stotyje. Tyrimų tikslas – išanalizuoti trijų piktžolių rūšių: daržinių žliūgių (Stellaria media (L.) Vill.), šiurkščiųjų pienių (Sonchus asper (L.) Hill.) ir trikerčių žvaginių (Capsella bursa-pastoris (L.) Medik.) išbyrančių sėklų priklausomumą nuo augalų orasausės masės ir skaičiaus vasarinių miežių pasėlyje. Daržinių žliūgių, šiurkščiųjų pienių, trikerčių žvaginių sėklų byrėjimo kitimo dėsningumai buvo įvertinti regresijos lygtimis nurodant koreliacijos koeficientus, ryđio stiprumŕ ir patikimumŕ.

Atlikti tyrimai rodo, kad kintanti daržinių žliūgių, šiurkščiųjų pienių ir trikerčių žvaginių orasausė masė iš esmės darė įtaką šių piktžolių išbyrančių sėklų skaičiui. Nustatytas tiesinis, statistiškai patikimas 99 ir 95 % tikimybės lygiui, priklausomumas. Atitinkamai gauti tokie koreliacijos koeficientai: r = 0,833**, r = 0,786* ir r = 0,766*. Analizuojamų piktžolių rūšių sėklų byrėjimo kitimas, atsižvelgiant į jų augalų skaičių, nebuvo dėsningas ir vienareikšmis. Tarp daržinių žliūgių augalų skaičiaus ir išbirusių jų sėklų skaičiaus nustatyta patikima tiesinė koreliacija r = 0,711*. Tarp šiurkščiųjų pienių augalų skaičiaus ir išbirusių jų sėklų skaičiaus taip pat nustatytas stiprus tiesinis patikimas priklausomumas, koreliacijos koeficientui esant – r = 0,918***. Analizuojant priklausomumą tarp trikerčių žvaginių augalų skaičiaus ir išbirusių jų sėklų skaičiaus, negauti analogiški rezultatai kaip su jau aptartomis piktžolių rūšimis. Buvo nustatytas tik silpnas tiesinis priklausomumas r = 0,474, kurio statistinis patikimumas 95 % tikimybės lygiui nebuvo įrodytas.

Reikšminiai žodžiai: piktžolių sėklų byrėjimas, orasausė piktžolių masė, piktžolių skaičius, Stellaria media (L.) Vill., Sonchus asper (L.) Hill., Capsella bursa-pastoris (L.) Medik.

Zofija JANKAUSKIENĖ, Stasys MIKELIONIS

E-mail: lzi.upyte@post.omnitel.net

The trial was carried out in 1996-1998 at the Upytė Research Station where we investigated the influence of harvesting at different flax ripeness (5 days after green ripeness stage, at early yellow, yellow and brown (full) ripeness stage) and harvesting method (decapsuling during pulling or decapsuling 10-12 days after pulling) on the fibre output and quality of different varieties (‘Ariane’, ‘Baltučiai’ and ‘Belinka’) after straw dew-retting.

Average data of 3 years showed, that the highest fibre content (15.6 %) was obtained from ‘Ariane’. The varieties ‘Belinka’ and ‘Baltučiai had a lower fibre content – 13.7 % and 14.4 % respectively. Fibre content of the variety ‘Ariane’ was the highest (18.4 %) when flax had been pulled at the ripeness stage “5 days after green ripeness” and that of the varieties ‘Baltučiai’ and ‘Belinka’ (15.1 and 16.4 %) when they had been pulled at the early yellow ripeness. The lowest fibre content (12.6-14.0 %) was obtained from flax at brown (full) ripeness. The influence of harvesting method on the fibre output was not determined.

The lowest fibre firmness had ‘Baltučiai’ (12.4 kg F), the indexes for ‘Belinka’ and ‘Ariane’ were 13.5 and 13.2 kg F, but the differences in fibre firmness between the two varieties were not significant. The later was the time of pulling, the lower was fibre firmness – from 15.0 kg F (at the ripeness stage “5 days after green ripeness”) to 11.0 kg F (at flax brown (full) ripeness). Fibre firmness was higher (13.4 kg F) when decapsuling flax during pulling and lower when decapsuling 10-12 days after pulling (12.6 kg F).

The most flexible fibre was obtained from ‘Belinka’ (42.9 mm) and ‘Baltučiai’ (41.8 mm), ‘Ariane’ fibre flexibility was lower – 39.0 mm. The influence of harvesting time and method on fibre flexibility was not established.

Z. Jankauskienė, S. Mikelionis

Pluoštingiausia linų veislė bandymuose buvo ‘Ariane’ (vidutiniškai 15,7 %), mažiausiai pluoštinga – ‘Baltučiai’ (13,7 %). Didžiausias linų šiaudelių pluoštingumas buvo: ‘Ariane’ veislės – nurovus 5 dienos po žaliosios brandos, ‘Baltučiai’ ir ‘Belinka’ veislių – nurovus ankstyvosios geltonosios brandos. Raunant linus vėlesniais brandos tarpsniais, pluoštingumas mažėjo. Tyrinėtų linų veislių nuėmimo būdų įtaka šiaudelių pluoštingumui nenustatyta.

Stipriausias buvo linų ‘Belinka’ pluoštas – vidutiniškai 13,5 kgj, nedaug atsiliko ‘Ariane’ pluošto stiprumas – vidutiniškai 13,2 kgj. Mažiausias buvo linų ‘Baltučiai’ pluošto stiprumas – vidutiniškai 12,4 kgj. ‘Baltučiai’ ir ‘Ariane’ stipriausias pluoštas buvo nurovus 5 dienos po žaliosios brandos, raunant vėlesnių brandų tarpsniais pluošto stiprumas mažėjo. ‘Belinka’ pluoštas buvo stipriausias nurovus ankstyvosios geltonosios brandos; nurovus anksčiau arba vėliau, pluošto stiprumas buvo mažesnis. Klojėjant linus su galvenomis, pluošto stiprumas buvo vidutiniškai 5,1 % mažesnis, palyginus su klojėtais be galvenų.

The effects of different fertilizer backgrounds and storage temperature on the reducing sugar content in potato tubers and the quality of chips produced from such potatoes were investigated at the Elmininkai Research Station of the Lithuanian Institute of Agriculture during 1997-2000. Potatoes of 10 varieties belonging to different maturity groups were grown in the plots with different fertilizer levels: very early ‘Venta’ and ‘Ukama’, early ‘Vokė’, medium early ‘Mirta’ and ‘Karolin’, medium late ‘Hertha’, ‘Saturna’ and ‘Agria’, late ‘Aistės’ and ‘Speci’.

It was established, that different fertilizer backgrounds had no determinant regular effect on the reducing sugar content in potato tubers, as well as the quality of chips, produced from such potatoes. Varietal properties, meteorological conditions during potato vegetative growth period had a greater impact on the above mentioned indicators than fertilizer backgrounds, used in the experiment. Storage temperatures (+2-5 ⁰C and +8-12 ⁰C) had the greatest influence on the changes of reducing sugar content during storage as well as chips colour. Potatoes, stored at higher temperatures (+8-12 ⁰C) accumulated lower amounts of reducing sugar than those kept at lower (+2-5 ⁰C) temperatures. Besides, chips produced from such potatoes were superior in colour. During all the experimental years the lowest content of reducing sugar was found in the tubers of the following potato varieties: very early ‘Ukama’ (up to 0.27 %), early ‘Vokė’ (up to 0.11 %), medium early ‘Karolin’ (up to 0.19 %), medium late ‘Saturna’ (up to 0.20 %) and ‘Agria’ (up to 0.27 %). Potatoes of the above mentioned varieties were most suitable for processing into chips.

1997-2000 m. Lietuvos žemdirbystės instituto Elmininkų bandymų stotyje velėniniame jauriniame priesmėlio ant priemolio dirvožemyje buvo atliekami tyrimai, kuriuose buvo tiriama tręšimo ir laikymo temperatūros įtaka bulvių traškučių, pagamintų iš skirtingų veislių bulvių, kokybei. Tyrimai buvo atliekami su 10 skirtingo ankstyvumo bulvių veislių: labai ankstyvomis ’Venta’ ir ’Ukama’, ankstyvosiomis ’Vokė’, vidutinio ankstyvumo ’Mirta’ ir ’Karolin’, vidutinio vėlyvumo ’Hertha’, ’Saturna’ ir ’Agria’ bei vėlyvosiomis ’Aistės’ ir ’Speci’.

Nustatyta, kad skirtingi tręšimo fonai neturėjo lemiamos dėsningos įtakos redukuojančio cukraus kiekiui bulvių gumbuose bei pagamintų traškučių kokybei. Šiems rodikliams įtakos daugiau turėjo genetinės veislės savybės, meteorologinės sąlygos bulvių vegetacijos metu bei laikymo temperatūra. Laikymo temperatūra (+2-5 ⁰C ir +8-12 ⁰C) turėjo lemiamą įtaką redukuojančio cukraus kiekiui bulvių gumbuose bei pagamintų traškučių kokybei. Bulvės, laikytos aukštesnėje temperatūroje (+8-12 ⁰C), sukaupė mažesnį redukuojančio cukraus kiekį, be to, iš tokių bulvių pagaminti traškučiai buvo geresnės kokybės. Redukuojančio cukraus kiekis bulvių gumbuose lemia traškučių spalvą: kuo šis kiekis didesnis, tuo tamsesni pagaminti traškučiai. Todėl šių medžiagų kiekis bulvėse neturėtų viršyti 0,30 % žalios masės. Vidutiniais tyrimų duomenimis, mažiausiai redukuojančio cukraus sukaupė šių veislių bulvės: labai ankstyvos ’Ukama’ (iki 0,27 %), ankstyvosios ’Vokė’ (iki 0,11 %), vidutinio ankstyvumo ’Karolin’ (iki 0,19 %) bei vidutinio vėlyvumo ’Saturna’ (iki 0,20 %) ir ’Agria’ (iki 0,27 %). Minėtų veislių bulvės yra tinkamiausios traškučiams gaminti.

E-mail: irenag@lzi.lt

Lapų grybinės ligos vasariniuose kvietrugiuose tirtos Dotnuvoje 1997-2000 m. Rudosios rūdys vasariniuose kvietrugiuose labai išplito 1998 m. Kvietrugiuose ‘Gabo’ pastebėta rezistentiškumo reakcija rudosioms rūdims, pustulos buvo apribotos nekrotine dėme. Lapų septoriozė pasirodė vasarinių kvietrugių pasėliuose paskutinio lapo vamzdelėjimo – ankstyvos brandos tarpsniuose, priklausomai nuo metų meteorologinių sąlygų. Pirmieji rusvosios dėmėtligės požymiai 1998 ir 1999 m. pasirodė plaukėjant, o 2000 m. – tik ankstyvosios brandos metu. Lapų septoriozė kasmet, rudosios rūdys ir rusvoji dėmėtligė atskirais metais vasarinių kvietrugių pasėliuose buvo žalingos.

E-mail: ligita@nora.lzua.lt

Rytinių ožiarūčių produktyvumui ir tinkamumui mišiniams nustatyti Lietuvos žemės ūkio universiteto Bandymų stotyje 1997-2000 m. atlikti lauko bandymai. Bandymai daryti smėlingo moreninio priemolio karbonatingojo sekliai paglėjėjusio išplautžemio–Idg8-k sp humusingame horizonte (sandy moraine loam Calcari-Epihypogleyic Luvisol, LVg-p-w-cc). Tyrimų tikslas – nustatyti, kurios varpinės žolės labiau tinka produktyviems mišiniams su rytiniais ožiarūčiais ir natūraliai didina dirvožemio mikrobiologinį aktyvumą. Mišinių produktyvumas, žalios masės ir sausųjų medžiagų derlius, pašarinių ir virškinamųjų proteinų kiekis nustatytas didesnis, negu grynų ožiarūčių. Tinkamiausi rytinių ožiarūčių mišiniai yra su paðariniais motiejukais (Phleum pratense L.) ir daugiametėmis svidrėmis (Lolium perenne L.), kai varpinės žolės sudaro 25 %. Sėjant mišinius nustatytas didžiausias mikroorganizmų, tarp jų ir Trichoderma spp. skaičius, invertazės ir ureazės aktyvumas.

Reikđminiai ţodţiai: Galega orientalis Lam., mišiniai, produktyvumas, pašarinė vertė, mikrobiologinis aktyvumas.

Vokė Branch of Lithuanian Institute of Agriculture

Pateikiami duomenys apie mikroorganizmų gausumą bei mikromicetų rūšių ir Streptomyces genties grupių įvairovę dirvožemyje, tręštame įvairios cheminės sudėties sapropeliu ir mineralinėmis NPK trąšomis per 6 sėjomainos metus. Daugiausiai grybų pradų buvo išskirta silikatiniu ir organiniu sapropeliu tręštame dirvožemyje, tačiau jų gausumas retai prilygdavo arba viršydavo mikromicetų kiekį dirvožemyje, tręštame mėšlu. Mineralinės trąšos daugeliu atveju stimuliavo mikromicetų vystymąsi. Grybų paplitimas labai priklausė nuo dirvožemyje sukaupto drėgmės kiekio. Pašarinių žolių šaknyno zonos dirvožemyje tyrimų metu dominavo Penicillium, Mortierella, Mucor, Aspergillus, Acremonium, Fusarium, Cladosporium, Trichoderma genčių grybų rūšys. Mažiausia mikromicetų rūšinė įvairovė nustatyta kukurūzų šaknyno zonos dirvožemyje rotacijos pradžioje, didžiausia – žieminių rugių pasėliuose rotacijos pabaigoje. Kai kurios rūšys, pvz., Penicillium ochro-chloron ir Mortierella alpina, buvo paplitusios visų bandymo variantų dirvožemyje, Mortierella polycephala ir Sporotrichum olivaceum dirvoţemyje su organiniu, Penicillium piscarium ir Trichoderma harzianum – su silikatiniu sapropeliu. Tarp dominuojančių rūšių pasitaikydavo ir fitopatogeninių mikromicetų iš Fusarium, Verticillium, Rhizoctonia ir Sclerotinia genčių, tačiau jų pažeistų augalų pastebėta nedaug. Mažiausiai fitopatogeninių grybų pradų išskirta iš dirvožemio auginant kukurūzus.

Didžiausias bendras bakterijų skaičius aptiktas dirvožemyje, tręštame organiniu bei silikatiniu sapropeliu. Nustatyta, kad bakterijų gausumas tirtuose dirvožemiuose daugiau priklausė nuo klimato sąlygų, negu nuo naudojamų mineralinių ar organinių trąšų bei auginamų augalų. Streptomicetų gausumas mažiau priklausė nuo drėgmės kiekio dirvožemyje. Daugiausia jų rasta karbonatiniu bei organiniu sapropeliu tręštame dirvožemyje. Tręšimas sapropeliu savo poveikiu streptomicetų vystymuisi prilygo tręšimui mėšlu, ypač vėlesniuose bandymo etapuose, kai sapropelis pradėjo intensyviai irti. Išskirti Streptomyces genties izoliatai pagal kultūrines savybes suskirstyti į 10 serijų. Dominavo štamai, priklausantys Achromogenes, Albocoloratus ir Chromogenes serijoms. Silikatinis sapropelis turėjo teigiamą įtaką mikroorganizmų gausumui sausros metu bei streptomicetų rūšinei įvairovei.

Reikđminiai ţodţiai: dirvoţemis, mikroorganizmai, sapropelis, mėšlas, srutos, NPK trąšos.

E-mail: ruzgas@lzi.lt

Ţieminiai kviečiai auginami įvairiose šalies ir aplinkinių valstybių agroekologinėse zonose. Lietuvos žemdirbystės instituto žieminių kviečių kūrimo programoje siekiama, kad naujos sukurtos veislės būtų adaptyvios- gerai išnaudotų saulės radiaciją bei pasižymėtų geromis agronominėmis savybėmis. 1998-2001 metais buvo tyrinėtos naujos, institute sukurtos, žieminių kviečių veislės. Buvo tiriami šių veislių derliaus komponentai, derliaus indeksas, augalų struktūra, lapų forma, saulės radiacijos lygis pasėlio vidiniuose arduose bei veislių plastiškumas. Nustatyta, kad naujos veislės pasižymėjo geru derliaus indeksu (0,45-0,50). Stabiliausiai iš tirtų veislių įvairiuose Lietuvos regionuose augo veislė ‘Ada’. Stačiausi lapai, labiausiai praleidžiantys saulės šviesą į pasėlio tankmę, buvo naujųjų veislių ‘Seda’, ‘Tauras’ ir ‘Ada’. Šios veislės, palyginti su senesne ‘Širvinta 1’, 113-185 % geriau praleido saulės šviesą į pasėlio žemesniuosius lapų ardus.

Reikđminiai ţodţiai: ţieminiai kviečiai, grūdų derlius, derliaus komponentai, augalų struktūra, adaptyvumas.

E-mail: alge@lzi.lt

Selekciniam procesui palengvinti bei sutrumpinti šalia klasikinio metodo naudojami įvairūs biotechnologiniai bei biocheminiai vertinimo metodai.

1996-2000 m. vasarinių miežių DH linijoms kurti naudotas dulkinių kultūros metodas ir geriausios linijos įvertintos agronominiu bei biocheminiu požiūriais. Kaliaus indukcijai dulkinės, sodintos maitinamosiose BAC3 ir FHG terpėse, kalių indukavo atitinkamai 70,8 ir 69,1 %. Naudoti skirtingi maltozės ir fikolio kiekiai BAC3 terpėje mažai turėjo įtakos dulkinių indukcijai.Tirti genotipai vienodai reagavo į maltozės ir fikolio koncentracijos pasikeitimus. Augalų regeneravimo potencialas labiau variavo negu dulkinių indukcija. Lietuviški vasarinių miežių genotipai augino žalius augalus pakankamu dažniu augalų selekcijai (4,2-12 %). Sukurtos DH linijos įvertintos selekciniu požiūriu. Pagal trejų metų duomenis, vertingiausios yra DH linijos: 7533-26 (nedidelis augalų aukštis, geras produktyvumas, krūmijimasis, atsparumas išgulimui ir ligoms, nedidelis baltymų kiekis), 7456-39 (didelis derlingumas, didelė 1000 grūdų masė, atsparumas išgulimui ir ligoms), 7456-33 (varpos ilgis, didelė 1000 grūdų masė, atsparumas išgulimui ir ligoms, nedidelis baltymų kiekis), 7456-46 (didžiausias varpos ilgis, grūdų skaičius varpoje, vienos varpos grūdų svoris). Vasarinių miežių veislėse bei sukurtose DH linijose tirti izofermentų: PO, LAP, GOT, ACP ir EST elektroforeziniai spektrai. Tarp tirtų veislių nustatyti 7 ACP ir 4 EST elektroforezinių spektrų tipai. PO, GOT ir LAP elektroforeziniai spektrai tirtų vasarinių miežių veislių tarpusavyje identiški. Atskiri DH linijų augalai turėjo vienodus visų tirtų izofermentų elektroforezinius spektrus.

Akademija, Dotnuva parish, Kėdainiai district

E-mail: izolda@lzi.lt

Apraðomas naujas diploidizacijos ir somatinės rekombinacijos reiškinys, aptiktas tiriant oktaploidinius svidrės ir eraičino (Lolium multiflorum x Festuca arundinacea) hibridus. Šio „genetinio nesvarumo” pasekmė – keletas diploidinių genotipų, kurie yra genominiai naujadarai, susidarę iš tėvinių svidrės ir eraičino rūšių. Somatinei rekombinacijai įvertinti taikytas chromosomų spalvinimas GISH metodu, o izofermentų ir DNR profilių analizė naudota atskiriems diploidiniams naujadarams charakterizuoti. Sukryžminus šiuos diploidinius naujadarus su F. pratensis ir F. arundinacea, gauta naujų teorinių žinių apie F. pratensis rūšies genominius pokyčius, evoliucionuojant iš savarankiškos diploidinės rūšies ir įsiterpiant į alopoliploidinį F. arundinacea rūšies genomą. Gauti genominiai naujadarai bus naudojami naujiems žolių alopoliploidams kurti.

Reikđminai ţodţiai: Lolium multiflorum, Festuca arundinacea, Festuca pratensis hidridai, genomų nestabilumas, diploidizacija, somatinė rekombinacija, GISH, DNR atspaudai.

E-mail: lzi.upyte@post.omnitel.net

Fibre flax breeding in Lithuania was started in 1922. Since then 18 varieties of fibre flax have been bred. During the flax breeding process (1990-2001) new, productive, lodging resistant, with valuable characters and properties for cultivation varieties ‘Vega 2’ (1997) and ‘Kastyčiai’ (2000) have been developed at the Upytė Research Station of the Lithuanian Institute of Agriculture and registered in our Republic. Average data of 5 years’ competitive trials showed that the new variety ‘Vega 2’, compared to the standard ‘Orđanskij 2’, produced 20 % higher yield of stems, 18.3 % higher linseed yield and 47 % higher yield of long fibre. The variety ‘Kastyčiai’ produced on average 1t/ha linseed yield and significantly outyielded the standard varieties ‘Orđanskij 2’ and ‘Baltučiai’, and was equal to the variety ‘Belinka’. Long fibre yield of ‘Kastyčiai’ was significantly higher – by 0.32; 0.16 and 0.17 t/ha respectively. The characteristics of the new varieties are presented in this paper.

Linų selekcija Lietuvoje pradėta 1922 m. Nuo selekcinio darbo pradžios iki dabar sukurta 18 naujų linų veislių. 1990-2001 m. Lietuvos žemdirbystės instituto Upytės bandymų stotyje sukurtos dvi naujos, produktyvios, atsparios išgulimui linų veislės ‘Vega 2’ ir ‘Kastyčiai’. Vidutiniais penkerių metų konkursinių veislių bandymų duomenimis, veislės ‘Vega 2’ linai, palyginus su standartine veisle ‘Oršanskij 2’, išaugino iš esmės didesnį stiebelių (20 %), sėmenų (18,3 %) ir ilgo pluošto (47,0 %) derlių. Veislė ‘Vega 2’ yra vidutinio ankstyvumo, pasižymi gera pluošto kokybe, registruota Lietuvoje nuo 1997 m., o Latvijoje – nuo 2001 m. Vidutiniais šešerių metų konkursinių bandymų duomenimis, linus ‘Kastyčiai’, palyginus su standartinėmis veislėmis ‘Oršanskij 2’, ‘Belinka’ ir ‘Baltučiai’, gauta atitinkamai 0,32, 0,16 ir 0,17 t/ha iš esmės didesnis ilgo pluošto derlius. Veislė ‘Kastyčiai’ – vidutinio vėlyvumo, pluoštinga, registruota Lietuvoje nuo 2000 m. Abi veislės sukurtos tarpveislinės hibridizacijos ir individinės atrankos metodais. Aprašoma veislių charakteristika.

Žemdirbystė. Mokslo darbai, 2001, 76, 134-143

Lietuvos žemdirbystės institute atlikti tyrimai, palyginant dirbtinai apsėklintų su 5 mm³ ir 10 mm³ spermos bičių motinų šeimas su natūraliai susiporavusių motinų bičių šeimomis. Bandymas darytas su Kaukazo x Krajinos mišrūnėmis. Dirbtinai apsėklinus motinas, 87,8 % jų pradėjo dėti kiaušinėlius. Po trejų bandymo metų natūraliai susiporavusių motinų išgyveno 41,7 %, dirbtinai apsėklintų su 5 mm³ spermos – 16,7 %, dirbtinai apsėklintų su 10 mm³ spermos – 50,0 %.

Geriau žiemojo natūraliai susiporavusių motinų bičių šeimos. Pavasarį anksčiau auginti perus pradėjo bičių šeimos, kurių motinos buvo dirbtinai apsėklintos su 10 mm³ spermos.

Sprendžiant bičių izoliacinių punktų problemą Lietuvoje, siūloma plačiau taikyti dirbtinį bičių motinų apsėklinimo metodą, apsėklinant motinas 10 mm³ spermos doze.

A. Skirkevičius, L. Blažytė, Z. Skirkevičienė

Tyrimų rezultatai rodo, kad bičių darbininkių laikymo sąlygos turi reikšmės sąlyginio reflekso į motinos ekstraktą išugdymui. Bitės darbininkės Apis mellifera carnica Pollm. laikytos natūraliomis (bičių šeimoje) ir dirbtinėmis (termostate nedideliuose narveliuose) sąlygomis, neleidžiant maitintis iki sąlyginio reflekso ugdymo pradžios nuo 0,5 iki 3 val.

Sąlyginį refleksą į motinos ekstraktą pavyksta išugdyti vidutiniškai 93,2 % bičių darbininkių, kurios po išėmimo iš šeimos negavo maisto 0,5 val. (dirgiklį su pastiprinimu reikėjo pateikti vidutiniškai 2,9±0,44 karto, bitės reagavo vidutiniškai į 5,7±0,11 motinos ekstrakto dozės).

Sŕlyginio reflekso į motinos ekstraktą išugdymas atskirtoms nuo šeimos ir laikomoms termostate bitėms priklausė nuo jų buvimo be maisto trukmės: jeigu jos negavo maisto 0,5 val., tai sąlyginį refleksą pavyko išugdyti tik 10,0 % individų, jeigu 1 val. ­ tai 59,1 % (dirgiklį su pastiprinimu reikėjo pateikti vidutiniškai 4,1±0,07 karto, bitės reagavo vidutiniškai 4,3±0,01 motinos ekstrakto dozės), jeigu 2 val. ­ tai 82,8 % (dirgiklį su pastiprinimu reikėjo pateikti vidutiniškai 2,3±0,50 karto, bitės reagavo vidutiniðkai 5,3±0,20 motinos ekstrakto dozės), laikytos be maisto 3 val., bitės nusilpo ir mirė.

Reikđminiai ţodţiai: Apis mellifera carnica Poll., uoslės refleksas, feromonai, motinos ekstraktas, bitės darbininkės.

Lietuvos žemdirbystės instituto Bitininkystės skyriuje, bendradarbiaujant su Kauno Technikos universiteto doc. V. Ðapola, 1994-1996 m. nustatinėti žiemojančių bičių šilumos nuostoliai per avilio konstrukcijas. Tyrimai atlikti eksperimentiniame avilyje, kurio visos sienos, dugnas bei lubos pagaminti iš vienodo šilumos laidumo konstrukcijų (k = 0,5 W/(m²K)). Nustatyta, kad didžiausi vietiniai šilumos srautai prateka per avilio konstrukcijų viršutines dalis, lizdo apatinėje dalyje ir per dugną srautai būna 2,5-5,07 kartų mažesni. Daugiausia šilumos per sienas prarandama bičių kamuolio susitelkimo aukštyje. Gruodžio ir sausio mėnesiais didžiausias šoninių sienų šiluminis apkrovimas buvo 150-200mm virš avilio dugno. Tyrimus atlikus aplinkos temperatūrai kintant nuo -0,3 iki -20,4 ⁰C nustatyta, kad per avilio lubas ðilumos srautai buvo 1,12-1,29 karto didesni negu per sienas.

Akademija, Dotnuva parish, Kėdainiai district

Žemdirbystė. Mokslo darbai, 2001, 76, 164-172

Iki mūsų dienų išlikusios vietinės bitės (A. m. mellifera L.) Lietuvoje gyveno tūkstančius metų. Geros medunešio sąlygos, dažnas lipčiaus medunešis, šaltos žiemos, nepastovūs pavasariai sukūrė žiemojimui atsparias, prisitaikiusias vietos sąlygoms, bet piktas ir spietlias bites.

1996 metais LŽI Bitininkystės skyriuje pradėti darbai Lietuvos vietinių bičių genofondui išsaugoti. Bičių šeimos yra kasmet bonituojamos pagal morfologinius požymius, ūkines ir biologines savybes. Tyrimų duomenys rodo, kad vietinės bitės yra labai susimišrinusios. Pagal morfologinius požymius, 39,3 % bičių šeimų atitiko rasės standartą. Dauginimui buvo panaudota 13,5 % šių bičių šeimų, kurios išlaikė ir būdingas vietinėms bitėms biologines savybes: geras žiemojimas, baltas (sausas) medaus dengimas, didelis aktyvumas. Medaus produkcija maža – vidutiniškai 11,3 kg/b.š. Tai trukdė tinkamai įvertinti bičių šeimas, atlikti atranką. Vietinių bičių šeimos perkeltos į naujas vietas, kuriose gausu medingų augalų. Išplitus askosferozei, atranka atliekama ne tik pagal morfologinius požymius, biologines ir ūkines savybes, bet ir pagal atsparumą šiai ligai.

Josvainių 1, Kaunas

Akademija, Dotnuva parish, Kėdainiai district.

Dvi ligonių grupės buvo sudarytos hepatito A gydymui 10 % dobilų ir rapsų medumi. Hepatito A gydymo pabaigoje dobilų ir rapsų medumi kepenų funkciją atspindintys rodikliai – alanininė transferazė (ALT) sumažėjo 9,0-12,7, o bilirubinas 2,6-3,1 karto. Po gydymo visose ligonių grupėse ALT ir bilirubinas sumažėjo iš esmės. Kiti sergančiųjų kraujo rodikliai (hemoglobinas, leukocitai, gliukozė) tiek prieš gydymą, tiek po gydymo nebuvo pakitę. Intraveninės gliukozės infuzijos ligoniams, gydomiems 10 % dobilų ir rapsų medaus tirpalu, nenaudotos.

Didţiausias teigiamas poveikis, mažinant skrandžio sulčių rūgštingumą, gautas grupėje ligonių, kurie buvo gydyti 10 % kiaulpienių medaus tirpalu 1996 metais. Vidutiniais duomenimis, šios grupės ligoniams skrandžio sulčių rūgštingumas sumažėjo 56,5 %, o skrandžio sulčių pH pasiekė normalius dydžius (2,02-2,36).

·